Pati gražiausia žodžio primityvus prasmė
Dalia SAVICKAITĖ
Žodis primityvus, dažniausiai, pažadina neigiamas emocijas ir asociacijas. Ar visa, kas supa mus, galime traktuoti vienareikšmiškai? Manau, ne. Manau, kad visi buvę nenuilstančios Ramutės Kraujalienės, vadovaujančios Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijai ir Vilniaus krašto tautodailininkų meno kūrėjų bendrijai organizuotos antrosios primityviosios tapybos konkurso - parodos Monikai Bičiūnienei atminti uždarymo ceremonijoje sutiktų, kad primityvumas šiame kontekste reiškia beribį džiugesį, spalvų ir prisiminimų žaismą, meilę, pagarbą savo ir kitų gyvenimams, patirtims ir dosnumą visu tuo dalijantis... D.Kajokas savo paskutinėje, šiemet geriausia renkamoje knygoje „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ apie literatus mėgėjus rašo „O, kokia jėga slypi tame žmogaus menkume! Toje literatūros nuošalėje, tame mažutėlių incognito....(...) Nepripažinimas, neįvertinimas (...) tapo nepasiekiamu idealu. Tobulu laisvo gyvenimo alibi“. Kažkokie laisvi, tobuli jautėmės gausiame šios tapybos rūšies kūrėjų, gerbėjų ir puoselėtojų būryje šių metų sausio 18-ąją dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Kas ta primityvioji tapyba? Puikiame, net, sakyčiau, ištaigingame, šios parodos kataloge R.Kraujalienė rašo, kad šie paveikslai tapomi ant drobės, kartono arba popieriaus ryškių, kontrastingų spalvų akvarele, aliejumi, kartais pastele, guašu. Paveiksluose vyrauja daugiafigūrės kompozicijos, jos statiškos, judesiai schematiški, vaizdas plokštuminėje erdvėje deformuotas, perspektyva netiksli. Šiai tapybos rūšiai būdingas dekoratyvumas, specifinė meninė raiška, komponavimo tvarka pulsuoja naivumu ir spontaniškumu.
Ne meno gurmanui, elementariam snobui šie darbai gali pasirodyti „per prasti“ ir nesuprasti, bet jau vien tas faktas, kad paroda vyko Nacionaliniame muziejuje, nusako jos vertę kultūroje. Šio tapybos stiliaus kūrėjų būrys sparčiai didėja ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, jų darbai puošia privačias kolekcijas ir muziejų fondus. Beveik visi kūrėjai yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai, dalyvauja įvairiausiuose pleneruose ir kūrybinėse stovyklose.
Simboliška, kad paroda vyko tuo metu, kai skriaudiko rudens ir pirmųjų didelių šalčių nualinti medžiai „pražydo“ šerkšno gėlėmis, tuo metu, kai Lietuva buvo tik ką padėkojusi savo gynėjams už laisvę. Tame tarpe ir už laisvę kurti tai ir taip, kaip Dievulis apdovanojo paleisdamas gyventi... Tądien tautodailininkai uždegė žvakutę ant Monikos Bičiūnienės kapo, o salėje susirinkusieji prisiminė ją gausiais aplodismentais.
Šių metų konkurse – parodoje dalyvavo 48 tapytojai iš Ignalinos, Kaišiadorių, Kauno, Kupiškio, Prienų, Rokiškio, Šilutės, Širvintų, Tauragės, Ukmergės, Utenos, Vilniaus, Zarasų rajonų. Vertinimo komisija atrinko 29 autorius ir jų darbus pateikė eksponuoti parodoje. Šiemet pirmoji Monikos Bičiūnienės premija atiteko 1928 m. gimimo vilnietei Veronikai Juodagalvytei. Ši autorė gimusi Ignalinos raj. Ažušilės kaime, mokėsi šiame rajone, dirbo siuvėja Operos ir baleto teatre.
Antroji vieta – Reginai Juodžbalienei (Kauno rajonas) , trečioji – vilnietei Stanislavai Bijeikienei. Dar keturi tapytojai: kaunietė Dalia Žalimienė, uteniškė Genovaitė Adiklienė, kupiškėnas Vytautas Pastarnokas ir prieniškė Ramutė Gylienė apdovanoti garbiosios M.Bičiūnienės sūnaus, profesionalaus tapytojo Rimo Zigmo Bičiūno įsteigtomis asmeninėmis premijomis. Vilniaus miesto savivaldybės premija atiteko vilnietei Aldonai Skėrytei, savo padėkas tapytojams įteikė ir Lietuvos liaudies kultūros centro atstovai, susirinkusiuosius sveikino Dailės akademijos prorektorius Arvidas Šaltenis.
 |
 |
 |
 |
Laureatų diplomus įteikia vertinimo komisijos pirmininkė dr. Nijolė Tumėnienė
Nominantų pasveikinti atvykę valdininkai santūriai spietėsi būreliais, fotografai kuklius nominantus glumino be jokių ceremonijų pliaukšinčia objektyvų gausa. Bet juk taip ir reikia, nes istorija liks be jos įvykius tapybos darbuose atspindinčiųjų atvaizdų... Gal tik išmintingasis, nuoseklusis dokumentalistas A.Tarvydas, savo gyvenimo tikslu pasirinkęs įamžinti garbiausius Lietuvos kūrėjus, ramiai grožėjosi susirinkusiais, nes savo juostoje dar spėjo įamžinti pačią M.Bičiūnienę, kurią tądien susirinkusieji turėjo galimybę pažiūrėti. Salę puošė ne tik kūrėjai, bet ir, mano pastebėjimu, net trijų Bičiūnų šeimos kartų atstovai. Tai dar viena retai pakartojama, puiki tradicija, kaip pagerbti anapilin išėjusį savo šeimos narį ir palikti jį amžinai gyvą bėgančiame laike. Nenuilstanti tautos meno globėja, Utenos savivaldybės darbuotoja Zita Mackevičienė, kaip visuomet buvo lyg tikra mama savo rajono žmonėms-kūrėjams. Kiekvienas paglobotas, kiekvienas apdovanotas, o dar ir pavedimas kilnus atliktas: vienintelė LR Seimo narė, socialdemokratė M. Petrauskienė (ten ginanti Utenos interesus) prie sveikinimų ir dovanomis prisidėjo. Kauniškius sveikino LR Seimo narys Jankauskas, gražu, kad jie rado reikalą padėkoti ir kultūros darbuotojams, suburiantiems kūrėjus regionuose. O didžiausios padėkos už gerą, kartais kritišką, bet teisingą žodį, visada šiltą ir gerbiantį žodį teko visus „juodus“ ir paprastai niekieno nepastebimus darbus nudirbusiai puikiajai Ramutei Kraujalienei.
Dauguma primityviosios tapybos puoselėtojų – garbaus amžiaus žmonės, kuriantys ir kitose meno srityse. Tai žmonės, kurie turi sukaupę didelę gyvenimo patirtį darbinėje veikloje, kurie jau, dažniausiai, vaikus palydėje savų gyvenimų kurti, kurie nenurimsta. Tai žmonės, kuriems skauda jų gyvenimus, kuriems norisi jį neįkyriai papasakoti kitiems, kurių dienos dabar dažnai ne ten, kur žaista vaikystėje... Tai žmonės, kurių atmintyje gyvenimo įvykiai, šventės, darbai išliko labai gyvi ir, kaip viskas kas ateina iš vaikystės ir jaunystės, yra labai ryšku ir vienareikšmiškai teisinga. Jiems svarbu ne kažkam įtikti, o sau ir visiems norintiems išgirsti - išsakyti. Jie jau nebijo savo pragyventų dienų, neslepia galvojimo ir matymo būdo, ne visuomet tobulos tapymo technikos, nes visi karjeros dalykai, kurie reikalauja, kažkokio, kažkieno sukurtų normų laikymosi jau yra bereikšmiai prieš egzistavimo džiaugsmą...
Tądien sostinė parodą palydėjo į Visaginą. R.Kraujalienė nuolat žavisi Visagino kūrėjų gausa ir stengiasi jiems padėti įsilieti į bendrą Lietuvos kultūrinį judėjimą, džiaugiasi, kad čia yra tautodailininkų, gailisi, kad kontaktai nėra tokie aktyvūs kaip norisi. Čia gyvena labai daug tapančių brandesnio amžiaus žmonių, kuriems labai miela prisiminti kitų šalių platybėse likusias gimtines, kurie savo prisiminimus ir pastebėjimus perteikia nuostabiosios, nenuilstančios Marijos Ščerbakovos vadovaujamoje „Paletėje“, kituose tapytojų sambūriuose.
Išsiveždama parodą į Visaginą mero pavaduotoja Elena Čekienė stebėjosi ir dėkojo autoriams, labai jautriai, išsamiai pristatė daugiatautį miestą ir šiltus, aktyvius jame gyvenančius žmones Lietuvoje suradusius tėvynę. Daugelis kūrėjų ir parodos svečių po oficialiosios dalies norėjo su ja pakalbėti apie miesto perspektyvas, gyrė miesto tvarką, architektūros savitumą, meno kolektyvų temperamentą, ieškojo galimybių palaikyti ryšius. Grįždamos stebėjomės, kad net apie Visagino vaikų fenomeną išgirdome: kodėl jie tokie gabūs? Lietuva dar menkai pažįsta pakraštyje įsikūrusį Visaginą, bet nuolat jaučiamas domėjimasis šio miesto fenomenu.
Labai tikimės, kad ši paroda padės suartėti visos Lietuvos meno kūrėjams. Paroda Visagino kultūros centro Etninės kultūros ir edukacijos salėje (Vilties g. 1) veiks visą mėnesį. Tikimės, kad dalis kaimyninių rajonų meno kūrėjų ras reikalą apsilankyti parodos uždaryme, kuris bus Vasario 16-ajai pažymėti skirtame renginių cikle. Į parodą atvyks Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos ir Vilniaus krašto tautodailininkų meno kūrėjų bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė, Monikos Bičiūnienės sūnus, dailininkas Rimas Zigmas Bičiūnas, vertinimo komisijos nariai.
Prieš oficialų renginio uždarymą vyks konsultavimas šios meno rūšies specifikos kūrimo klausimais (arba kaip dabar madinga sakyti „kūrybinės dirbtuvės“). Kūrėjai gali atsinešti savo darbus, tapybos priemones ir padirbėti su specialistais individualiai. E.Čekienė savo kalboje vylėsi, kad po poros metų ir visaginiečių darbai puoš šios meno rūšies parodą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Man regis, kad jau laikas kalbėti ne vien apie Visagino vaikų fenomeną. Vyresnieji jiems nenusileidžia nei temperamentu, nei noru kurti, nei kūrybiškumu.
Vertinimo komisijos narys dailininkas Br.Grušas kalbėjo „...savo esme tai yra nuoširdžiausias kalbėjimas apie tikrąsias tiesas, kalbėjimas apie pasaulį, kuriame gyvename, kuris yra tik vieną kartą mums duotas, kuris yra žmogaus būties sudėtinė dalis. Tai kažkas panašaus į prisipažinimą meilėje“. Laukiame visų besidominčių Visaginu ir primityviąja tapybos tradicija Respublikinėje primityvaus meno parodoje Visagine.